Investavimo pasaulyje egzistuoja du pagrindiniai būdai analizuoti akcijas ir priimti sprendimus. Vienas iš jų yra techninė analizė, kuri remiasi grafikais, kainų judėjimais ir istoriniais duomenimis. Kitas, apie kurį šiandien ir kalbėsime, yra fundamentali analizė. Neskamba labai seksualiai, ypač kai pasakysiu, jog tam reikia mokėti skaityti balansą, pinigų srautų ataskaitą ir pelno-nuostolių ataskaitą. Bet, dar kol kas neuždarykite šio skirtuko, nes mes į tai giliai tikrai nelysime.
Šiame straipsnyje peržvelgsime įvairias fundamentalios analizės sritis, lygius, metodus ir kitus dalykus. Tikslas? Kad jūs žinotumėte, kur toliau mokyti, jei tai patiks. Taigi, per daug netemkime gumos ir pirmyn į šią temą.
Įsivaizduokite, kad ketinate nusipirkti verslą. Sakykime, nedidelę kavinę. Ar pirmiausia žiūrėtumėte į tai, kaip per pastarąsias savaites keitėsi tos kavinės kaina? Turbūt ne. Greičiausiai norėtumėte sužinoti, kiek ta kavinė uždirba, kokios jos išlaidos, kiek klientų apsilanko, kokia konkurencija rajone, ar įranga geros būklės, ar yra ištikimų darbuotojų.
Būtent tai ir yra fundamentali analizė. Jūs vertinate verslo pagrindus, o ne tik kainos svyravimus. Tas pats principas taikomas ir akcijų rinkai. Pirkdami įmonės akcijas, jūs tampate tos įmonės dalininku, nors ir labai mažu. Todėl svarbu suprasti, į ką investuojate.
Fundamentali analizė padeda atsakyti į kelis kritinius klausimus. Ar įmonė uždirba pinigus? Ar ji auga? Ar turi daug skolų? Ar jos vadovybė kompetentinga? Ar veikia perspektyvioje pramonės šakoje? Šie klausimai lemia, ar akcijos šiuo metu parduodamos už teisingą kainą, ar yra nuolaidoje, ar priešingai, per brangiai.
Fundamentalią analizę galima skirstyti į tris pagrindinius lygmenis. Kiekvienas iš jų svarbus ir kartu sudaro pilną vaizdą apie investicijos patrauklumą.
Tai plačiausias lygmuo, kuris apima visos ekonomikos būklę. Nesvarbu, kokia puiki būtų įmonė, jei aplink siautėja ekonominė krizė ar recesija, greičiausiai ir ji kentės. Makroekonominė analizė apima tokius dalykus kaip BVP augimas, infliacija, nedarbo lygis, palūkanų normos, valiutų kursai ir bendri ekonominiai ciklai.
Pavyzdžiui, jei centriniai bankai kelia palūkanų normas kovodami su infliacija, tai paprastai neigiamai veikia akcijų rinkas, ypač augimo akcijas. Arba jei tikimasi recesijos, vartotojų paklausoje orientuotos įmonės gali susidurti su iššūkiais. Suprasdami bendrą ekonominę aplinką, galite geriau numatyti, kaip ji paveiks jūsų tiriamas įmones.
Antrasis lygmuo yra pramonės šakos, kurioje veikia įmonė, analizė. Kai kurios pramonės šakos klesti, kitos gyvena sunkius laikus. Pavyzdžiui, per pastaruosius dešimtmečius technologijų sektorius augo smarkiai, tuo tarpu tradicinė mažmeninė prekyba (ypač neperėjusi į internetą) patyrė sunkumų.
Vertinant pramonės šaką, svarbu pažvelgti į jos augimo perspektyvas, konkurencijos intensyvumą, reguliavimo aplinką, technologines naujoves ir kitų išorinių veiksnių įtaką. Porter’io penkių jėgų modelis yra populiarus įrankis šiam tikslui. Jis vertina konkurentų varžybas, naujų žaidėjų įėjimo grėsmę, pakaitalų grėsmę, tiekėjų derybinę galią ir pirkėjų derybinę galią.
Įmonė, veikianti patrauklioje, augančioje pramonės šakoje su mažesnė konkurencija, turi geresnes sėkmės perspektyvas nei įmonė subrendusioje ar nykstančioje industrijoje, kur konkurencija intensyvi.
Trečiasis ir detalus lygmuo yra konkrečios įmonės analizė. Čia tiria jos finansinę būklę, verslo modelį, konkurencinį pranašumą, valdymo komandą ir kitus specifinę tik tai įmonei būdingus faktorius. Šis etapas labiausiai laiko imlus, bet ir informatyviausias.
Norint atlikti fundamentalią analizę, būtina mokėti skaityti ir interpretuoti finansines ataskaitas. Pagrindinės trys ataskaitos yra pelno (nuostolių) ataskaita, balansas ir pinigų srautų ataskaita. Kiekviena iš jų pasakoja skirtingą verslo istorijos dalį. Šias ataskaitas galite rasti kiekvienos viešai prekiaujamos įmonės svetainėję, taip pat ir biržose, pavyzdžiui https://nasdaqbaltic.com/lt/
Ši ataskaita parodo, kiek įmonė uždirbo pajamų per tam tikrą laikotarpį (paprastai ketvirtį ar metus), kokios buvo išlaidos ir koks liko pelnas arba nuostolis. Tai tarsi įmonės rezultatų kortelė už konkretų laikotarpį.
Pagrindiniai rodikliai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, yra pajamos (revenue ar sales), veiklos sąnaudos, veiklos pelnas (operating income), grynasis pelnas (net income) ir pelnas vienai akcijai (EPS). Investuotojai dažnai žiūri, ar pajamos ir pelnas auga metai iš metų, ar yra tendencijos stabilumo.
Pavyzdžiui, jei įmonės pajamos per pastaruosius penkerius metus auga vidutiniškai po 15 procentų per metus, tai rodo stiprią augimo dinamiką. Tačiau svarbu ne tik augimo tempas, bet ir pelningumo maržos. Įmonė gali didinti pajamas, bet jei išlaidos auga dar greičiau, pelnas mažės.
Balansas rodo įmonės finansinę padėtį konkrečiu laiko momentu. Jis susideda iš trijų dalių: turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas. Pagrindinis balansavimo principas paprastas: turtas turi lygti įsipareigojimams plius nuosavą kapitalą.
Turtas apima viską, ką įmonė valdo: pinigus, gautinas sumas, atsargas, įrangą, pastatų, intelektinę nuosavybę. Įsipareigojimai yra tai, ką įmonė skolinga: paskolos, mokėtinos sumos tiekėjams, atidėtieji mokesčiai. Nuosavas kapitalas yra tai, kas liktų akcininkams, jei įmonė parduotų visą turtą ir išmokėtų visas skolas.
Balansas leidžia įvertinti įmonės finansinį stabilumą. Ar ji turi pakankamai trumpalaikio turto padengti trumpalaikiams įsipareigojimams? Ar skolų lygis valdomas? Įmonė su didele skola santykyje su nuosavu kapitalu yra rizikingesnė, ypač jei palūkanų normos kyla.
Daugelis ekspertų teigia, kad pinigų srautų ataskaita yra svarbiausia iš trijų, nors dažnai jai skiriama mažiausia dėmesio. Ši ataskaita rodo realius pinigų judėjimus į įmonę ir iš jos. Net jei pelno ataskaitoje matote pelną, įmonė gali turėti pinigų trūkumą, nes pelnas ir pinigai nėra tas pats.
Pinigų srautai skirstomi į tris kategorijas. Veiklos pinigų srautai rodo, kiek pinigų įmonė generuoja iš savo pagrindinės veiklos. Investiciniai pinigų srautai parodo išlaidas įrangai, pastatams ar įsigijimams. Finansiniai pinigų srautai rodo pinigų judėjimą susijusį su paskolomis, akcijų išleidimu ar dividendų mokėjimu.
Stipri įmonė generuoja teigiamus veiklos pinigų srautus, kurie leidžia finansuoti investicijas ir grąžinti vertę akcininkams per dividendus ar akcijų supirkimą. Jei įmonė nuolat turi neigiamus veiklos pinigų srautus, tai rimtas perspėjimas, kad verslas galbūt neveikia taip gerai, kaip rodo pelno ataskaita.
Finansinių ataskaitų skaitymas yra tik pradžia. Kad galėtumėte palyginti skirtingas įmones ir priimti apgalvotus sprendimus, reikia naudoti finansinius rodiklius. Šie rodikliai padeda standartizuoti informaciją ir paversti ją lyginamomis metrikomis.
Tai tikriausiai populiariausias ir plačiausiai naudojamas rodiklis. Jis parodo, kiek investuotojai yra pasiruošę mokėti už kiekvieną euro pelno, kurį uždirba įmonė. Apskaičiuojamas paprastai: akcijos kaina dalijama iš pelno vienai akcijai per pastaruosius 12 mėnesių.
Pavyzdžiui, jei akcija kainuoja 50 eurų, o įmonės pelnas vienai akcijai yra 5 eurai, P/E santykis yra 10. Tai reiškia, kad mokate 10 kartų pelno sumą. Aukštas P/E gali reikšti, kad akcija pervertinta arba kad investuotojai tikisi sparčių ateities augimo. Žemas P/E gali reikšti, kad akcija neįvertinta arba kad įmonė susiduria su problemomis.
Svarbu lyginti P/E santykį su pramonės vidurkiu. Technologijų įmonės paprastai turi aukštesnius P/E santykius nei, tarkime, komunalinių paslaugų įmonės. Taip yra dėl to, kad technologijų įmonėms tikimasi didesnio augimo.
Šis rodiklis lygina įmonės rinkos kapitalizaciją su jos buhalterine verte (tai yra, nuosavu kapitalu iš balanso). Jis parodo, ar akcijos prekiauja su premium ar discount santykyje su įmonės grynąja turto verte.
P/B santykis mažesnis nei vienas gali reikšti, kad akcija neįvertinta, nors gali būti ir priežasčių, kodėl rinka mano, jog įmonė verta mažiau nei jos turtas. Augimo įmonės paprastai turi aukštesnius P/B santykius, nes didžioji jų vertė slypi ateities galimybėse, o ne esamame turte.
Šis rodiklis rodo, kiek įmonė moka dividendų santykyje su akcijos kaina. Apskaičiuojamas metiniai dividendai vienai akcijai dalijant iš akcijos kainos. Pavyzdžiui, jei įmonė moka 2 eurus dividendų per metus, o akcija kainuoja 40 eurų, dividendų pajamingumas yra 5 procentai.
Investuotojai, ieškantys stabilių pajamų, dažnai renkasi įmones su aukštu dividendų pajamingumu. Tačiau labai aukštas pajamingumas gali būti perspėjimo ženklas. Galbūt akcijos kaina kritusi dėl problemų įmonėje, o dividendas netrukus bus sumažintas.
Šis rodiklis matuoja, kiek skolų turi įmonė santykyje su nuosavu kapitalu. Jis apskaičiuojamas bendrus įsipareigojimus dalijant iš nuosavo kapitalo. Aukštas santykis reiškia, kad įmonė naudoja daug skolinio kapitalo, kas gali būti rizikinga, ypač jei verslas pablogėja arba palūkanų normos pakyla.
Skirtingos pramonės šakos turi skirtingus norminius rodiklius. Nekilnojamojo turto įmonės paprastai turi didesnes skolas, nes tai kapitalo imlus verslas. Technologijų įmonės dažnai turi mažiau skolų. Svarbu lyginti su pramonės vidurkiu ir stebėti tendencijas laikui bėgant.
Šis rodiklis parodo, kokią grąžą įmonė generuoja savo nuosavame kapitalui. Apskaičiuojamas grynąjį pelną dalijant iš nuosavo kapitalo. ROE 15 procentų reiškia, kad įmonė uždirba 15 centų pelno už kiekvieną eurą nuosavo kapitalo.
Aukštas ROE paprastai yra geras ženklas, rodantis, kad įmonė efektyviai naudoja akcininkų investicijas. Tačiau labai aukštas ROE gali būti ir dėl didelės skolos, kas padidina riziką. Todėl svarbu žiūrėti ROE kartu su kitais rodikliais, ypač skolingumo lygiu.
Nors skaičiai svarbūs, jie nepasakoja visos istorijos. Kokybiniai veiksniai, kurie sunkiai išreiškiami finansiniais rodikliais, gali būti lygiai taip pat svarbūs priimant investavimo sprendimą.
Kiekviena įmonė turi verslo modelį, tai yra būdą, kaip ji kuria ir gauna vertę. Gerai suprasdami verslo modelį, galite įvertinti, ar jis tvarų ir ar turi ilgalaikę vertę.
Warren Buffett mėgsta kalbėti apie ekonominį griovį (economic moat). Tai konkurencinis pranašumas, kuris apsaugo įmonę nuo konkurentų ir leidžia išlaikyti aukštą pelnų maržą ilgą laiką. Pavyzdžiai gali būti stiprus prekės ženklas (kaip Coca-Cola), tinklo efektas (kaip Facebook), patentai, masto ekonomija ar kainų pranašumas.
Įmonės be aiškaus konkurencinio pranašumo yra pažeidžiamesnės konkurencijai ir rinkos pokyčiams. Jos turi nuolat kovoti dėl klientų, kas galiausiai spaudžia pelną maržas žemyn.
Gera vadovybė gali paversti vidutinę įmonę puikia, o bloga vadovybė gali sužlugdyti net perspektyvų verslą. Vertinant valdymo komandą, svarbu žiūrėti į jų patirtį, track record, strateginę viziją ir tai, kaip jie skirsto kapitalą.
Ar vadovai turi akcinį kapitalą įmonėje? Tai geras ženklas, nes jų interesai suderinti su kitais akcininkais. Ar jie priima sumanius strateginius sprendimus? Ar jų kompensacija protinga ir susieta su rezultatais? Ar jie skaidriai komunikuoja su akcininkais?
Pastebėkite, kaip vadovybė elgėsi sunkiais laikais. Krizės parodo tikrąjį charakterį. Įmonės, kurių vadovai išlaikė ramybę ir priėmė ilgalaikių sprendimų krizių metu, paprastai išeina stipresnės.
Net puiki įmonė gali susidurti su problemomis, jei pramonės šaka, kurioje ji veikia, keičiasi nepalankia linkme. Pavyzdžiui, net geriausia Blockbuster vadovybė būtų bejėgė prieš struktūrinius pokyčius, kai žmonės perėjo prie streaming paslaugų.
Svarbu suprasti, ar įmonė yra inovatorius ar sekėjas. Ar ji investuoja į tyrimų ir plėtrą? Ar ji prisitaiko prie technologijų pokyčių? Netflix sugebėjo transformuotis iš DVD nuomos į streaming lyderį, nes suprato rinkos pokyčius ir drąsiai investavo į naują kryptį.
Kai turite visą informaciją apie įmonę, ateina svarbiausias klausimas: ar akcijos yra įvertintos teisingai? Egzistuoja keli metodai įmonės vertei apskaičiuoti.
Tai vienas fundamentaliausių vertinimo metodų. Idėja paprasta: įmonės vertė lygi visiems būsimiems pinigų srautams, kuriuos ji sugeneruos, diskontuotiems į dabartinę vertę. Kitaip tariant, įmonė verta tiek, kiek ji uždirbs per visą savo gyvenimą, atsižvelgiant į pinigų laiko vertę.
DCF modelyje jūs prognozuojate įmonės būsimus pinigų srautus (paprastai 5-10 metų), pasirenkate diskonto normą (paprastai kapitalo kainą) ir apskaičiuojate dabartinę vertę. Pridėkite terminą vertę (vadinamą terminal value), kuri reprezentuoja visus pinigų srautus po prognozuojamo laikotarpio.
DCF metodas labai naudingas, nes verčia jus pagalvoti apie įmonės ilgalaikes perspektyvas. Tačiau jis taip pat jautrus prielaidoms. Nedidelė pokyčiai augimo tempų ar diskonto normą gali drastiškai pakeisti rezultatą. Todėl DCF geriau naudoti kaip vieną iš įrankių, o ne vienintelį verdiktą.
Galite pasinaudoti šiuo puslapiu: https://www.gurufocus.com/dcf-calculator kuriame galite įvesti norimos akcijos simbolį ir matysite jos įvertinimą, pagal DCF modelį. Galite keisti kintamuosius ir gausite skirtingas reikšmes.
Kitas populiarusis metodas yra palyginti vertinamos įmonės rodiklius su panašiomis įmonėmis arba pramonės vidurkiu. Jei panašios įmonės prekiauja P/E santykiu 20, o jūsų tiriama įmonė turi P/E 12, tai gali reikšti, kad ji neįvertinta (arba turi priežasčių, kodėl rinka ją vertina žemiau).
Palyginamoji analizė yra greitesnė ir paprastesnė nei DCF, bet ji remiasi prielaida, kad rinka teisingai įvertino palyginimo įmones. Jei visa pramonės šaka pervertinta, palyginamoji analizė to neparodys.
Šis metodas naudojamas įmonėms, kurių vertė daugiausia slypi materialiame turte, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto ar pramonės įmonėms. Idėja paprasta: apskaičiuojate, kiek verta būtų įmonės turto, jei jį parduotumėte, ir atimate įsipareigojimus.
Šis metodas mažiau tinkamas paslaugų ar technologijų įmonėms, kurių vertė labiau slypi nematerialiame turte (prekės ženkle, intelektinėje nuosavybėje, žmogiškuosiuose ištekliuose).
Fundamentali analizė padeda ne tik nuspręsti, ar akcija verta pirkimo, bet ir suprasti, kada galbūt reikėtų parduoti.
Pirkti verta kai akcijos prekiauja žemiau savo tikrosios vertės, kai įmonė turi stiprius pagrindus, gerą vadovybę ir veikia perspektyvioje pramonės šakoje. Idealus scenarijus yra rasti kokybiška įmonę, kuri laikinai neįvertinta dėl rinkos nuotaikų ar trumpalaikių sunkumų, bet jos ilgalaikės perspektyvos tvirtos.
Parduoti reikėtų jei įmonės pagrindai pradėjo blogėti, jei ji pasiekė arba viršijo jūsų tikrosios vertės įvertinimą, jei radote geresnę investicijos galimybę arba jei jūsų pradinė investavimo tezė nebegalioja.
Warren Buffett garsėja sakydamas, kad jo mėgstamas laikyme laikotarpis yra amžinai. Tai reiškia, kad jei perkate tikrai puikią įmonę už protingą kainą, nėra priežasties skubėti parduoti. Laikui bėgant, sudėtinės grąžos galia padarys savo darbą.
Nors fundamentali analizė yra galingas įrankis, ji nėra tobula ir turi savų ribotumų, kuriuos svarbu suprasti.
Viena problema yra ta, kad rinka ne visada racionali trumpuoju laikotarpiu. Galite atlikti puikią analizę ir nustatyti, kad akcija neįvertinta, bet jos kaina gali toliau kristi mėnesius ar net metus. Rinkos nuotaikos, spekuliacijos ir psichologiniai veiksniai gali trumpalaikėje perspektyvoje būti svarbesni nei fundamentalūs veiksniai.
Antra problema yra prognozavimo sunkumas. Visi vertinimo metodai remiasi prielaidomis apie ateitį. Bet ateitis neapibrėžta. Net geriausi analitikai dažnai klysta prognozuojant pajamų augimą, pelnų maržas ar rinkos pokyčius.
Trečia, fundamentali analizė yra laiko imli. Norint tinkamai išanalizuoti įmonę, reikia daug valandų skaitant finansines ataskaitas, pramonės ataskaitas, konferencijų skambučių transkriptus ir kitus dokumentus. Ne kiekvienas investuotojas turi laiko ar kantrybės tam.
Galiausiai, prieiga prie informacijos nebūtinai suteikia pranašumą. Didžioji dalis informacijos yra vieša ir prieinama visiems. Profesionalūs analitikai ir instituciniai investuotojai gali turėti geresnių išteklių, sudėtingesnių modelių ir greičiau reaguoti į naujienas.
Dažnai kyla klausimas, ar fundamentali analizė geresnė už techninę, ar atvirkščiai. Tiesa yra ta, kad abu metodai turi savo vietą ir gali papildyti vienas kitą.
Fundamentali analizė orientuota į ilgalaikį investavimą. Ji padeda atrasti kokybiškas įmones, kurios laikui bėgant kurs vertę. Techninė analizė labiau tinka trumpalaikei prekybai, siekiant pasinaudoti kainų svyravimais.
Kai kurie investuotojai naudoja abu metodus. Pavyzdžiui, galite naudoti fundamentalią analizę pasirinkti, kokią įmonę norite pirkti, o techninę analizę nuspręsti, kada tiksliai įeiti į poziciją – kuomet susiformuoja koks nors trikampis. Arba fundamentalią analizę ilgalaikiems investicijoms ir techninę trumpalaikei prekybai su mažesne portfelio dalimi.
Svarbiausia yra rasti metodą, kuris atitinka jūsų investavimo stilių, laiko horizontą ir asmenines savybes. Jei esate kantrusis investuotojas, kuris galvoja ilgalaikėje perspektyvoje, fundamentali analizė bus natūralus pasirinkimas.
Jei esate naujas fundamentalioje analizėje, štai keletas patarimų, kaip pradėti ir pagerinti savo įgūdžius.
Fundamentali analizė yra gilus, visapusiškas metodas vertinti įmones ir priimti investavimo sprendimus. Ji reikalauja laiko, pastangų ir nuolatinio mokymosi, bet tai atsiperka suteikiant geresnį supratimą apie savo investicijas ir padidinant ilgalaikės sėkmės tikimybę.
Atminkite, kad fundamentali analizė nėra tikslus mokslas. Tai daugiau menas nei matematika. Du analitikai, žiūrintys į tą pačią įmonę, gali prieiti prie skirtingų išvadų. Ir tai normalu. Svarbiausia yra turėti sistemingą procesą, būti disciplinuotam ir nuosekliam savo sprendimuose.
Galiausiai fundamentali analizė yra tik įrankis. Svarbiausias investavimo sėkmės veiksnys yra ne tobula analizė, o kantrios, ilgalaikė perspektyva ir gebėjimas valdyti savo emocijas. Net geriausia analizė nepadės, jei parduosite akcijas panikuodami per rinkos korekciją arba pirksite impulsyviai per euforijos momentus.
Investuokite protingai, būkite kantrūs ir leiskite fundamentaliems veiksniams dirbti už jus ilgalaikėje perspektyvoje.
Šis rinkodaros pranešimas parengtas, remiantis marketwatch.com, reuters.com, finance.yahoo.com, bloomberg.com, investing.com, forexfactory.com, investopedia.com, cnn.com, forbes.com ir kituose viešuose šaltiniuose pateikta informacija. MC neatliko informacijos patikrinimo, todėl negarantuoja jos teisingumo, išsamumo ir pan. Tai nėra asmeninio pobūdžio investavimo rekomendacija, nes rinkodaros pranešimas parengtas, nevertinant konkretaus asmens investavimo tikslų, rizikos tolerancijos, finansinės būklės ir pan. Informacija atspindi MC nuomonę jos pateikimo momentu ir gali bet kada pasikeisti. MC neįsipareigoja atnaujinti rinkodaros pranešime pateiktos informacijos. Rekomenduojame prieš pasinaudojant rinkodaros pranešime pateikta informacija pasitarti su nepriklausomais finansiniais patarėjais. Ši informacija yra skirta potencialiems investuotojams, kuriems priimtina aukšta rizika, jie gali prarasti 100% investuoto kapitalo ir tai neturės reikšmingos įtakos investuotojo (jo šeimos) įprastam gyvenimui. Investuotojui, siekiančiam aukštesnės grąžos, turi būti priimtinas aukštas finansinės priemonės kainos svyravimas. Ši informacija neskirta asmenims, kurie siekia investuotos sumos apsaugos, garantuotos ir/ar aiškiai numatomos investicijų grąžos.
“Myriad capital” investavimo programėlėje galite investuoti į akcijas, obligacijas, ETF ir kitas finansines priemones. Investavimo programėlė yra skirta visiems – nesvarbu ar esate patyręs ar pradedantysis investuotojas, investuojate aktyviai ar laikotės ilgalaikio investavimo strategijos. “Myriad capital” siekia, kad investavimas būtų suprantamas ir prieinamas kiekvienam investuotojui.